PREMJERA „Miškelis” | Klaipėdos jaunimo teatras (rež. V. Masalskis)

Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse 2021 metais laimėtoju išrinktas eskizas pagal dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus „Miškelį“ tapo Klaipėdos jaunimo teatro spektakliu, subūrusiu keliasdešimt jaunosios kartos aktorių. Valentino Masalskio režisuojamoje dramoje pasakojama apie 1941-ųjų birželio 24-osios žudynes Rainiuose ir vienos šeimos gyvenimą po jų. 

Kuriant spektaklį atsiremta į tikrus įvykius, realių žmonių biografijas, tardymo bylas, istorikų tyrimus, tačiau „Miškelio“ kūrėjai šį darbą vadina ne dokumentiniu, o atminties ir vaizduotės spektakliu. Pasak V. Masalskio, tai tarsi giesmė apie atmintį, prisimenant Rainių aukas ir mėginant atsargiai prisiliesti prie XX amžiaus tragedijų temos. 

Pirmosios sovietų okupacijos paskutinę savaitę – 1941 metų birželio 22–28 dienomis – Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 1000 kalinių ir civilių gyventojų. Artinantis Vokietijos kariuomenei, į Rusijos kalėjimus ir lagerius spėta išvežti apie 3400 kalinių, nors iš viso Lietuvos kalėjimuose tuo metu kalėjo 6000 žmonių. Traukdamiesi iš Lietuvos, Raudonosios armijos kariai kartu su vietiniais kolaborantais rengė masines žudynes Kauno, Panevėžio, Pravieniškių kalėjimuose, taip pat Juodupėje, Zarasuose, kitose vietovėse. 

Žiaurumu išsiskyrė Telšių kalėjimo politinių kalinių žudynės. Birželio 24-osios naktį 76 politiniai kaliniai atvežti į netoli esantį Rainių miškelį, kuriame buvo nužudyti ir paskubomis užkasti. Birželio 28-ąją, Telšiuose jau šeimininkaujant vokiečiams, atkasus ir apžiūrėjus aukas, paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo žiauriai kankinami. Dėl daugybinių sužalojimų 46 kūnai liko neatpažinti. Beveik visi Rainių kankiniai palaidoti bendrame kape Telšių kapinėse, kitus išsivežė artimieji. 

Dramaturgas M. Nastaravičius pjesę „Miškelis“ pradėjo rašyti atradęs to meto prisiminimų apie kelis kalinius, po Rainių įvykių netikėtai sugrįžusius namo. Dėl daugybinių sužalojimų nesugebėję atpažinti iš veidų, artimieji aukas bandė atskirti iš kitų požymių – apgamų, randų, kiti – iš drabužių likučių. Tariamai atpažinę ir davę sutikimą palaidoti kūną bendrame kape, po kurio laiko artimieji išvydo gyvą žmogų prie savo namų durų. 

1941 metų birželio 28-ąją Rainių miškelyje atkasti 73 kūnai. Trijų bėgti mėginusių kalinių palaikai rasti ties Džiuginėnų kaimu, netoli Telšių. Po kurio laiko atskleista, kad du nužudytieji buvo ne kaliniai, o raudonarmiečiai. Svarstyta, kad jie galbūt atsisakė dalyvauti žudynėse, arba buvo nušauti už tai, kad nesužiūrėjo visų kalinių. Du kaliniai iš tiesų ištrūko iš Rainių miškelio. Vienas buvo surastas ir nušautas, kitam pabėgti pavyko. Sovietmečiu bijojęs pasekmių, apie Rainių įvykius ir išsigelbėjimą jis niekam neprasitarė. Tačiau 1988-aisiais, išgirdęs apie specialiąją komisiją Rainių žudynėms tirti, laiške Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai jis papasakojo tos nakties aplinkybes. 

Ilgą laiką manyta, kad Rainių istorija neturi nė vieno gyvo liudytojo, tačiau po šio vyro apklausos paaiškėjo, kad jis, Jonas Šapalas, yra vienintelis, išgyvenęs Rainių žudynes. Tiesa, jo vardo ir pavardės buvusių kalinių sąraše dramaturgui rasti nepavyko. Jo byla taip pat neišlikusi, tačiau pjesės autorius remiasi vyro liudijimu apie išsilaisvinimą ir slapstymąsi, taip pat kitais dokumentais, istoriniais šaltiniais, nagrinėjančiais Rainių tragediją. Už konsultacijas ir istorinių šaltinių nuorodas spektaklio kūrėjai dėkoja sovietinio režimo ir jo nusikaltimų tyrinėtojai Teresei Birutei Burauskaitei, taip pat istorikams Mingailei Jurkutei ir Arvydui Anušauskui. 

Pjesės autorius: Mindaugas Nastaravičius  

Režisierius: Valentinas Masalskis  

Kompozitorė: Nijolė Sinkevičiūtė 

Scenografė: Paulė Bocullaitė 

Šviesų dailininkas: Justas Bø